Реферат: Донелайтис

Referatas.

Kristijonas Donelaitis (1714-1780).

 Biografija.

   Kristijonas Donelaitis gimė pirmąja Naujųjų, 1714,metų dieną Rytų Prūsijoje, Lazdynėlių kaimelaisvo valstiečio šeimoje. Yra žinoma, kad, be Kristijono,Donelaičiai turėjo dar 3 sūnus ir 3 dukteris. Naujagimisvalstiečio šeimai buvo nauja burna. O ją maitinti nebuvo lengva,nes valstiečiai tuo metu gyveno nepaprastai sunkiai.

    Sunkų valstiečiųgyvenimą nuo pat vaikystės ant savo kailio patyrė Kristijonas.1720 metais mirė Kristijono tėvas, o našlė motina likovargti su septiniais mažamečiais vaikais.

    Sunki ekonominėvalstiečių padėtis, žiauri socialinė irnacionalinė priespauda nuo pat vaikystės stipriai paveikėbūsimo poeto sąmonę ir skaudino jo širdį visągyvenimą. Tai atsispindi ir jo grožinėje kūryboje.

    Kristijono kelias nuo patpirmųjų mokslo dienų pasuko į Karaliaučių, kurjau anksčiau buvo apsigyvenęs vyresnysis brolis. Jis pateko įpradinę mokyklą, skirtą neturtingiems moksleiviams. Vidurinėjemokykloje jis pradėjo mokytis būdamas 17 metų.  Pradinėmokykla greičiausiai buvo lietuviška, o vidurinė –lotyniška. Pastarąją jis lankė 5 metus, gerai jojeįsisavino lotynų kalbą, pramoko taip pat graikų,hebrajų, prancūzų kalbų, lavino iškalbą,studijavo antikinę literatūrą.

    1736 metų rugsėjo mėnesio27 dieną K. Donelaitis įstojo į Karaliaučiųuniversitetą teologijos fakultetą. Iš karto jis pateko įuniversiteto bendrabutį. Tai rodo jį turėjus ypatingųgabumų, nes į bendrabutį priimdavo tik labai nedaugpačių gabiausių studentų.

    Studijų metais K. Donelaitis daugdėmesio skyrė muzikai. Jis ir vėliau mielai pats grodavo,dainuodavo, komponuodavo, kurį laiką buvo mokykloje muzikos irdainavimo mokytoju. Jis turėjo puikią muzikinę klausą, nessugebėjo net muzikinius instrumentus gaminti.

    1740 metais pavasarį K. Donelaitisbaigė universitetą ir išvyko atgal į Lazdynėlius.Pirmoji jo tarnybos vieta, į kurią jis buvo paskirtas mokyklonmuzikos mokytoju ir choro vedėju, buvo Stalupėnų miestelis, vosuž keliolikos kilometrų nuo jo gimtinės.

    Jaunasis mokytojas labai uoliaiėmėsi darbo. Stengdamasis sudominti ir patraukti mokinius,Kristijonas Donelaitis jau čia pradėjo rašytipasakėčias. Jis parašė jų daugiau, tačiauišliko tik šios: “Lapės ir gandro česnis”, “Rudikisjomarkininks”, “Šuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilksprovininks”, “Ąžuols gyrpelnys”. Kai kurioms savopasakėčioms K. Donelaitis panaudojo dar nuo Ezopo laikų tožanro kūriniuose sutinkamus tematinius motyvus. Tačiau irskolintus motyvus jis taip perdirbo, taip pritaikė savo gyvenamam metui iraplinkai, kad sekimo pėdsakų beveik visai nežymi. Jaupasakėčiuose galima pastebėti kai kuriuos K. Donelaičiostiliui būdingus bruožus (polinkį į hiperbolizavimą,pakartojimus, išskaičiavimus, vulgarizmus ir pan.), kurievisiškai išryškėjo žymiai vėliau sukurtamebrandžiausiame jo kūrinyje “Metai”.

    Po poros metų sėkmingo darbomokykloje K. Donelaitis buvo paskirtas jos vedėju. Toji vietagreičiausiai atsirado dėl mokyklos vedėjo mirties. Su jošeima K. Donelaitis artimai bendravo, gerai pažinojo žmonąAną Mariją Olefant. Ji K. Donelaičiui patiko, ir jaunojomokytojo širdyje įsižiebė meilės jausmai. Todėl,išsikėlęs iš Stalupėnų, jos nepamiršo ir1744 metais su ja susituokė. Trečiaisiais tarnybos metais, gavęspasiūlimą užimti Tolminkiemio parapijos klebono vietą, K.Donelaitis dar kurį laiką delsė išsikelti išStalupėnų, nes nenorėjo palikti savo mokinių, nepasibaigusmokslo metams.

    Prieš užimdamas klebonovietą, K. Donelaitis privalėjo dar Karaliaučiaus universiteteišlaikyti pastoriaus egzaminus, kurių, baigdamas universitetą,nelaikė. 1743 spalio mėnesį, jis išlaikęs egzaminus,netrukus išsikėlė į naująją paskyrimo vietą,ir jau lapkričio 24 dieną pradėjo eiti dvasininko pareigas.

    Pradėjęs eiti savo pareigas,jaunasis klebonas iš karto pasirodė labai uolus. Toks jis pasiliko irvisą gyvenimą. Beveik niekur iš tolminkiemio  neišvykdamas,K. Donelaitis tuokė savo parapijiečius, krikštijo jųvaikus, laidojo mirusiuosius, reguliariai atlikinėjobažnytėlėje nustatytas pamaldas, sakė pamokslus išryto vokiškai, o po pietų lietuviškai.

    Klebono pareiga buvo tvarkytiTolminkiemio bažnyčiai bei pastorių našlėmspriklausantį beveik 40 ha ūkį. Ir tą darba K. Donelaitisstengėsi kuo geriau atlikti. Tačiau poetiškai K. Donelaičioprigimčiai  visi tie darbai buvo sunki našta, kurią jis vilkokantriai, nors be meilės.

    Iš įvairiųišlikusių aktų ir dokumentų matyti, kad K. Donelaitis buvoveiklus žmogus, geras administratorius, sumanus visuomeniniųreikalų organizatorius. Vietoje begriūvančios Tolminkiemiobažnytėlės jis 1756 metais parapijos ir valdžioslėšomis pastatydino naują, mūrinę.

    Nuo įvairių pareigų irviešųjų reikalų laisvu metu K. Donelaitis nemėgodykinėti. Jis rūpestingai augino savo paties pasodintąsodą, šlifavo optinius stiklus, gamino barometrus, termometrus,laikrodžius bei muzikos instrumentus. Tais savo darbais jis buvoplačiai žinomas apylinkėje.

    Gyvendamas toli nuo didesniųšalies centrų, K. Donelaitis ir nuo svarbesnių to metopolitinio  gyvenimo įvykių laikėsi nuošaliai. Giliaipasinėręs į savo aplinką, į kasdeninius darbus beirūpesčius, jis kokios nors platesnės dirvos savo veiklai užTolminkiemio ribų neieškojo. Lietuvių literatūros laimeijis visą savo kūribinę energiją skyrė poezijai ir svarbiausiąsavo gyvenimo etapą Tolminkiemyje apvainikavo talentinguoju kūriniu“Metai”.

    Tačiau, kai 1780 vasariomėnesio 18 dieną K. Donelaitis mirė, jo parapijiečiai irartimieji draugai Tolminkiemio bažnyčioje palaidojo jį kaipparapijos kleboną, nagingą įvairių muzikos ir fizikosinstrumentų dirbėją, garbingą dvasininką ir puikųžmogų, bet labai mažai kam žinomą poetą.

    K. Donelaičio grožinėkūryba, įvairūs jo raštai, dokumentai ir kitokiaarchyvinė medžiaga, o taip pat literatūra apie jį duodapagrindo teigti, kad įžymusis lietuvių tautos poetas buvo neromus ir nuolankus nuošalaus Rutų Prūsijos bažnytkaimioprotestantų pastorius, o didelių gabumų, aukštointelektinio pajėgumo, turtingos dvasios ir sudėtingos natūrosasmenybė. Jis pilnas kūrybinės energijos praktinei veiklai,tiesus ir drąsus,jaučiąs savo asmens vertę ir ginąssavo garbę, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringaineapkęsti, aštria ironija triuškinti priešą iršvelniu žodžiu prašnekti draugą. Poetas mylėjogyvenima, ponų ir valdininkų engiamus būrus ir gimtosiosžemės laukus. Tačiau jam nemaža teko kentėti, nesgyveno ir veikė niūrioje feodalizmo gadynėje, kai visur, jopaties  žodžiais tariant, viešpatavo “neteisingumas, neteisumas,palinkimas valdytis, savanaudiškumas, šykštumas”.

“Metai”

    K. Donelaitis “Metus” pradėjorašyti apie 1765 metus, 1773-1774 metais poetas perrašė savopoemos paskutinį variantą, turinti beveik 3000 eilučių.

    Tuo metu daugelio Europos tautųrašytojų kūryboje buvo tradicinės tematikos poemų apiekaimo gyvenimą įvairiais metų laikais.  Kartas nuo karto irRytų Prūsijos periodinėje spaudoje pasirodydavo eiliuotųkūrinių apie metų laikus su plačiais gamtos paveikslais.Bet gyvendamas nuošaliai, vargu ar galėjo K. Donelaitis greitaisusipažinti su naujausia literatūra, kažin ar tie kūriniaijam buvo žinomi.

    K. Donelaitis, pasiėmęs savoamžininkų tradicinę temą apie keturis metų laikus,valstiečių gyvenimą ir kaimo gamtą, pavaizdavo kitaip, negujo pirmtakai ir amžininkai, iš kitokių visuomeninių pozicijųir perdėm realistinėmis išraiškos priemonėmis.Autorius regi XVIII amžio Rytų Prūsijos valstiečiųgyvenimą jų  pačių akimis, vertina įvykius irreiškinius iš valstietiškų pozicijų… jis stebigyvenimą ne iš šalies, o pats veržiasi į vaizduojamassituacijas, kartu su veikiančiais būriais reiškia savopasipiktinimą arba pritarimą.

    K. Donelaitis aštriomis irneįprastinėmis satyros priemonėmis kaip tikras valstietispasmerkia dvarą, parodo jo išnaudotišką charakterį,apdainuoja sunkų ir alinantį baudžiavinį būrųdarbą. Jis valstiečio buities neidealizuoja, nesimėgaujadirbtinėmis poetinėmis puošmenomis, dažnai sutinkamostų metų poezijoje.

    K. Donelaičio veikėjai yraindividualizuoti, jie veikia konkrečiose ir charakteringose situacijose,nėra sauso ir schematiško aprašinėjimo, kaip ano metogrožinėje literatūroje. Paprasta, liaudiška K.Donelaičio poemos kalba žymiai skyriasi nuo klasicizmo irsentimentalizmo literatūrai būdingos kalbos, kuri buvo artima tikkilmingiesniems ir beveik visai svetima plačiosioms liaudies masėms.

    Talentinga, bet savo metu gal dar kiekper ankstyva K. Donelaičio kūryba ne iš karto buvopripažinta. Gal būt tai atsitiko dėl to, kad poema buvoparašyta mažai kam težinoma lietuvių kalba. Žymus XIXamžiaus rusų filologas A. Aleksandrovas teisingai yrapastebėjęs: “Jeigu K. Donelaitis savo kūrinius būtųparašęs viena kuria didžiųjų kalbų, tai jisbūtų visuotiniai pripažintas didžiųjų poetųeilėje kaip vienas iš pirmųjų.”

    Plačiausio pripažinimo irdidžiausio populiarumo K. Donelaitis pasiekė tik tarybiniais laikais,kai jo raštai pasidarė lengvai prieinami ir liaudžiai, kaitalentingieji poeto kūriniai per vertimus į rusų ir kitokiaskalbas peržengė savo gimtosios šalies sienas.

Autorius –Dmitrijus Škulis.

Naudota literatūra– K. Doveika “Kristijonas Donelaitis”.

Naujamiesčiovid. mokykla, Vilniaus m.

1999 m.